Kai ne viską galime kontroliuoti, galime mokytis
- E. mokymų sprendimai
- prieš 3 dienas
- 3 min. skaitymo
Atnaujinta: prieš 2 dienas
Šių dienų fonas skatina galvoti apie VUCA: viskas greitai keičiasi, aiškumo mažai, daug dviprasmybių ir sudėtingų sąsajų. VUCA terminas dažnai vartojamas kaip bendras „pasaulis pasikeitė“ trumpinys, tačiau svarbiausia ne sąvoka. Svarbiausia, ką iš jos pasiimame praktiškai.
Kartais VUCA pristatomas taip, tarsi strategija ir strateginis planavimas nebeturėtų prasmės. Su tuo nesutinku. HBR autoriai Nate Bennett ir G. James Lemoine atkreipia dėmesį, kad VUCA neretai pateikiamas kaip viena, sunkiai suvokiama problema, ir tada jis tampa patogia dingstimi nusimesti strateginio mąstymo darbą, nors iš tiesų skirtingos situacijos reikalauja skirtingų atsakų.
Kitaip tariant, planavimo atsisakyti nereikia. Reikia tobulinti planavimo formą: į planavimą įnešti daugiau lankstumo, numatyti kelis scenarijus, priimti greitesnius sprendimus, dažnesniau peržiūrėti kryptį. Strateginis mąstymas išlieka, tik ritmas tampa spartesnis.
Ką galime daryti kiekvienas iš mūsų
Kintančioje aplinkoje lengva susikoncentruoti į tai, ko negalime kontroliuoti. Tai žmogiška, nes norisi stabilumo ir aiškumo. Tačiau čia svarbu nepasiduoti ir nesustoti: nors daug ko kontroliuoti negalime, bejėgiai nesame.
Ką galime daryti? Paprasčiausias atsakymas yra mokytis. Mokytis naujų sričių, kurios tampa kasdienybe, stiprinti bendradarbiavimą, ugdyti kritinį mąstymą, auginti kūrybiškumą ir lankstumą.
Neturėtume į mokymąsi žiūrėti, kaip į abstrakčią idėją. Tai aktyvi veikla ir kasdienė prisitaikymo forma, kuri grąžina veiksmą į mūsų rankas. Neturėtume į mokymasį žiūrėti kaip į atsitiktinumą, bekryptes pastangas. Mokymasis be krypties lengvai virsta atsitiktinių temų kratiniu: vieną mėnesį viena tema, kitą mėnesį kita. Pastangų daug, o rezultato mažai. Todėl labai greitai iškyla klausimas: kaip mokytis taip, kad tai taptų realiu gebėjimų stiprinimu, o ne sekinančiu naujovių vaikymusi?
Kompetencijos kaip kalba, kuri padeda susitarti
Kad mokymasis būtų kryptingas, organizacijoje reikia susitarti, ko trūksta, ką jau turime ir ką norime sustiprinti. Čia ir prasideda kompetencijų kalba. Kompetencijos padeda įvardyti gebėjimus žodžiais, išsigryninti prioritetus, palyginti dabartinę situaciją su siekiamu lygiu, susieti ugdymą su organizacijos kryptimi.
Ši kryptis ypač išryškėja tarptautinėje praktikoje. Deloitte pastaraisiais metais nuosekliai kalba apie „skills-based organization“ idėją, kai organizacijos sprendimus dėl darbo ir žmonių vis dažniau grindžia gebėjimais, o ne vien pareigybėmis ar formaliais aprašais. Tai svarbu ne dėl mados. Tai svarbu todėl, kad greitai kintant poreikiams, gebėjimų kalba leidžia greičiau persiorientuoti, tiksliau planuoti ugdymą ir aiškiau matyti, kaip žmonių augimas kuria vertę organizacijai.
Panašiai mąsto ir Pasaulio ekonomikos forumas, pabrėždamas bendros įgūdžių (kompetencijų) taksonomijos naudą: bendra struktūra ir kalba padeda suderinti, ko reikia verslui, ko mokomasi, ir kaip kryptingai stiprinami gebėjimai.
Kaip kompetencijų kalba padeda praktikoje
Kai organizacijoje atsiranda kompetencijų kalba, pasikeičia keli labai praktiški dalykai.
Vadovams lengviau formuluoti lūkesčius ir grįžtamąjį ryšį. Aiškiau matyti, kokio elgesio tikimasi dabar, kas bus svarbu artimiausiu metu, kuo skiriasi pradedančiojo ir patyrusio žmogaus meistriškumas.
Mokymų ir personalo komandoms lengviau planuoti ugdymą. Mokymai nebeatrodo kaip pavienės iniciatyvos. Atsiranda logika, kurią galima pagrįsti, galima nuosekliai planuoti ugdymo veiklas ir matyti progresą.
Darbuotojams lengviau suprasti, kur nukreipti pastangas ir laiką. Kai kryptis aiški, atsiranda daugiau vidinės motyvacijos, nes žmogus mato, kodėl tai svarbu, ir kaip tai susiję su jo darbu.
Svarbiausia, kad kompetencijos leidžia susieti žmonių profesinį augimą su organizacijos augimu. Kai gebėjimai apibrėžti aiškiau, lengviau matyti, kaip jie prisideda prie rezultatų: efektyvumo, kokybės, klientų patirties, pokyčių įgyvendinimo greičio, organizacijos atsparumo.
Kur dažniausiai stringame
Kompetencijos kartais būna aprašytos, tačiau lieka tik popieriuje. Tuomet jos nenaudojamos sprendimuose, netampa vadovų pokalbių pagrindu, nepadeda planuoti ugdymo.
Kita dažna situacija, kai kompetencijos supainiojamos su pareigybės funkcijomis. Funkcijos aprašo, ką žmogus daro. Kompetencijos aprašo, kokių gebėjimų jam reikia, kad darbą atliktų gerai ir galėtų augti.
Trečia kliūtis, kai trūksta aiškumo, kaip atrodo pakankamas lygis. Be konkretesnių elgsenos požymių vertinimas tampa subjektyvus, o ugdymo planavimas praranda tikslumą.
Kad kompetencijos organizacijoje būtų tinkamai įveiklintos, reikia susitarimo. Reikia kalbėtis konkrečiais pavyzdžiais, ieškoti požiūrio panašumų, išsigryninti prioritetus, o tada jau planuoti ugdymą. Kai atsiranda susitarimas, mokymasis įgauna kryptį, o žmonių augimas, pagreitį.
Pabaigos žodis
VUCA fonas nėra priežastis atsisakyti strategijos. Tai nėra ir bejėgystės būsena. Mokymasis yra atsakas. Kryptingai mokytis galime visi, tai yra praktiškas atsakas į kismą. Kompetencijų kalba padeda mokytis kryptingai ir susieti tą augimą su organizacijos augimu ir atsaku į neapibrėžtumą. Nuolatinio kismo laikais tai tampa viena patikimiausių atramų, kurias organizacijos gali susikurti ir naudoti.
Straipsnio autorė Agnė Ignotienė – e. mokymų kūrėja, mokymų efektyvumo konsultantė ir lektorė. Dirba su organizacijomis, kurios siekia ugdymą paversti apčiuopiama verte: nuo mokymosi strategijos ir kompetencijų logikos iki e. mokymų sprendimų, procesų ir veiksmingumo vertinimo. Agnė yra metinio tyrimo „Mokymų planai ir prioritetai Lietuvoje“ (MPP) sumanytoja.
Šaltiniai:
Komentarai