Ką apie e. mokymų rinką parodė „Digital Learning Awards Lithuania“?
Spalio 8 d. Vilniuje vyko pirmasis „Digital Learning Awards Lithuania“. Buvau viena iš renginio organizatorių ir konkurso vertintojų, tad galėjau pamatyti jį iš įvairių pusių. Konkursui buvo pateikta 43 unikalūs projektai, kurie 8 nominacijose sudarė 76 paraiškas.
Ant scenos galėjome pasigrožėti kūrybiškais sprendimais ir gražiais dizainais. Klausėme įdomių pranešimų ir praktinių atvejų pristatymų. Ką šis renginys bendrai pasako apie mūsų e. mokymų rinką, tendencijas ir stiprybes? Dalinuosi penkiomis mintimis, kurios man išliko po renginio ir paraiškų vertinimo.
1. Stiprybė – instrukcinis dizainas. Ar to pakanka rytojaus mokymams?
Praėjus renginiui į akis pirmiausiai krenta skirtingų nominacijų populiarumas. Instrukcinio dizaino kategorija susilaukė daugiausiai paraiškų (net 20) ir tai yra nuostabu: apgalvota struktūra, prasmingos užduotys ir mokymosi pritaikymas konkrečiai auditorijai yra gerų mokymų pagrindas. Vis dėlto galvoju, kokių galimybių dar neišnaudojame, kad e.mokymai duotų daugiau naudos organizacijai?
Technologinės inovacijos ir verslo poveikio nominacijose paraiškų buvo gerokai mažiau, tik po 6 paraiškas. Manau, kad šioms sritims šiai dienai yra skiriama per mažai dėmesio. Jas vystant ir plėtojant galima būtų pasiekti geresnių rezultatų ir didesnio mokymų poveikio taigi ir vertės.
Siekiant poveikio svarbu suprasti, kaip veikia organizacija, kokią problemą sprendžiame ir kaip mokymai gali padėti ją spręsti. Tai nėra paprasta, bet labai paveiku, nes kuria vertę.
Ką organizacijai gali duoti investicijos į mokymų technologines inovacijas? Be galimybių efektyvinti L&D funkciją, mažinti mokymų kūrimo sąnaudas ir spartinti procesą, technologijos gali pagerinti ir patį mokymąsi: suteikti individualizuotą grįžtamąjį ryšį, leisti praktikuotis autentiškesnėse situacijų simuliacijose ir palaikyti žinių taikymą po mokymų. CastAI pristatytas atvejis parodė, kaip tam jau pasitelkiamas ir DI.
Technologinės inovacijos nominaciją laimėjęs DI pagrindu sukurtas pokalbių simuliatorius – vienas tokių sprendimų pavyzdžių. Konkurse jų dar nebuvo daug, tačiau jie parodė galimybes, kurias organizacijoms verta apsvarstyti planuojant mokymų investicijas.
2. Kūrybiškai įtraukėme. Kas nutiks atlikus e. mokymus?
Didelę konkursui pateiktų projektų dalį sudarė privalomųjų ir atitikties temų mokymai. Juose matėsi daug kūrėjų išmonės: miesteliai, istorijos, pabėgimo kambariai, komiksai, įvairūs žaidybiniai sprendimai. Buvo kuo pasidžiaugti.
Šias pastangas gerai suprantu ir labai sveikinu. Sudominti žmogų kasmet kartojamu mokymu nėra paprasta. Norisi, kad jis sustotų, įsitrauktų ir pagalvotų, o ne kuo greičiau pasiektų e. mokymų pabaigą.
Kartu svarbu, kad įsitraukimas nesiremtų vien pramoginiais sprendimais. Įtraukti gali ir prasmingas turinys: atpažįstamos darbo situacijos, galimybė suprasti savo pasirinkimų pasekmes ir aiški mokymosi nauda.
Man patiko tie privalomieji mokymai, kurie neapsiribojo privaloma teorija, o jie pateikė pavyzdžių iš darbo konteksto (pvz., kaip BDAR taikomas medicinos sektoriuje) ir ne tik pasakė „taip daryk, o taip nedaryk“, bet ir parodė netinkamo elgesio pasekmes. Tokias užduotis atlikti buvo įdomu, nes pasekmės paaiškino, kodėl taisyklė svarbi. Juk būtent taip mokomės kasdienybėje, šį principą turėtume užtikrintai taikyti ir e. mokymuose.
Renginio metu Paul Matthews skatino galvoti ne tik apie e. mokymų estetiką ir praktiškumą, bet ir apie mokymų metu įgytų žinių ir įgūdžių perkėlimą. Turinys svarbu, tačiau nemažiau svarbu ir visa mokymosi kelionė bei organizacija, į kurią žmogus grįžta su naujomis žiniomis. Ar ten bus galimybė jas taikyti? Ar vadovas palaikys? Ar nusistovėjusi darbo tvarka neprieštaraus tam, ko ką tik mokėme? Tai klausimai, kuriuos mokymų vadovas turėtų aptarti su tiesioginiais vadovais dar prieš kuriant e. mokymus.
3. Savo jėgomis sukurta nebūtinai reiškia prasčiau. Svarbu įvertinti vidines galimybes
Po renginio girdėjau nuomonę, kad savo jėgomis kurti mokymai niekada neprilygs profesionalių komandų darbui. Patyrusi komanda gali padėti pasiekti aukštesnį išpildymo lygį, tačiau žodis „niekada“ man atrodo pernelyg kategoriškas.
Tai parodė ir konkursui pateiktas SENJORO organizacijos projektas. Jame buvo matyti geras auditorijos pažinimas, dėmesys jos skaitmeniniam raštingumui ir aiški mokymosi logika. Žiūrėdama į šiuos e. mokymus vis galvojau, kiek daug lemia aiškiai sustyguotas kūrimo procesas ir mokėjimas pasirinkti, kur nukreipti pastangas.
E. mokymų kūrimui reikia įvairių kompetencijų: instrukcinio dizaino, tekstų rašymo, grafinio dizaino ir darbo su kūrimo įrankiais. Ne visos jos įprastai sutelktos personalo ar mokymų komandoje. Svarbus ir mokymų kūrimui reikalingų įrankių „ūkis“: juos reikia pasirinkti, įsigyti, prižiūrėti ir išmokti naudoti. Tai taip pat reikalauja investicijų ir komandos laiko.
Visa tai organizacijos gali kaupti ir vystyti savo viduje. Sprendžiant, ką kurti patiems ir kur pasitelkti išorinę pagalbą, svarbu įvertinti turimas kompetencijas, komandos laiką ir numatomą mokymų poreikį. Galbūt verta stiprinti vidinę komandą, o gal pakanka partnerių pagalbos konkrečiose kūrimo vietose.
4. Tūkstančiai besimokančiųjų: kokias galimybes tai atveria organizacijoms?
Viena ryškiausių konkurso žinučių – kokias dideles auditorijas gali pasiekti e. mokymai.
Paraiškoje nurodyta, kad Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM „Mobilizacijos mokykloje“ bent vieną mokymų dalį buvo baigę beveik 150 tūkst. unikalių žmonių. NKSC kursą „Kibernetinė higiena darbe“ kasmet baigia dešimtys tūkstančių: 2024 m. – daugiau nei 43 tūkst., 2025 m. – daugiau nei 46 tūkst., o iki paraiškos pateikimo 2026 m. – jau daugiau nei 40 tūkst. asmenų. Į „Swedbank“ „Investavimo akademiją“, skirtą Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams, buvo užsiregistravę daugiau nei 17 tūkst.
Šie skaičiai rodo, kad skaitmeninis mokymasis Lietuvoje jau pasiekia dideles auditorijas. Tai nėra vien pasaulinių platformų, tokių kaip „Udemy“ ar „Coursera“, fenomenas – dešimtys tūkstančių žmonių mokosi ir vietinėse iniciatyvose. Organizacijoms tai svarbus signalas: e. mokymai gali būti būdas pasiekti ne tik darbuotojus, bet ir klientus, partnerius ar platesnę visuomenę. Kartu tai atsakomybė už mokymosi kokybę, nes kiekviena tokia patirtis formuoja žmonių požiūrį į skaitmeninį mokymąsi.
5. Kaip žinome, kad mokymas(is) sukūrė vertę?
Jeigu pati vidinė mokymų komanda nežino, kokią vertę mokymais sukuria organizacijoje, kas kitas tai gali žinoti?
Lauros Overton pranešime man stipriai suskambėjo atskyrimas tarp mokymosi vertės ir vertės organizacijai. Už mokymus atsakingi žmonės daug dėmesio skiria matuodami, kiek žmonių dalyvavo, ar jiems mokymai patiko. Bet organizacijos lygiu daug svarbiau matuoti, kas pasikeitė, kaip tai padėjo geriau dirbti, spręsti problemas. Tikra meistrystė - gebėti išlaikyti abi šias perspektyvas savo akiratyje.
Raivis Freimanis savo pranešimu prie mokymų vertės prisilietė per poveikio matavimą. Puikus jo pastebėjimas: duomenų dažnai pradedame ieškoti po mokymų, o ne prieš juos. Tuomet ir paaiškėja, kad neturime su kuo palyginti rezultato.
Poveikio matavimas mums dar nėra savaime suprantama mokymų dalis. Todėl dar prieš kuriant gyvus ar e. mokymus svarbu su vadovais susitarti, kokio pokyčio siekiame, iš ko jį atpažinsime ir kokius duomenis turime surinkti prieš mokymus. Tai padėtų priimti geresnius kūrimo sprendimus ir vėliau aiškiau pasakyti, kokią vertę mokymai kuria organizacijai.
Tai, kas liko paraštėse
Po renginio man vis neduoda ramybės viena mintis: kaip per kelias minutes parodyti, kodėl e. mokymas yra geras?
Stebint trumpus projektų pristatymus dideliame ekrane, galėjo susidaryti įspūdis, kad geras e. mokymas turi būti gausiai iliustruotas, animuotas, sužaidybintas ir pilnas pramoginių elementų. Forma svarbi: ji patraukia dėmesį, padeda suprasti, paskatina išbandyti. Tačiau turinys yra ne mažiau svarbi gero e. mokymo dalis. Apdovanotuose projektuose buvo daug stipraus darbo su turiniu, ir būtent jis nemaža dalimi padėjo jiems išsiskirti. Scenoje tam laiko neužteko.
Vietoj išvados
Pirmasis „Digital Learning Awards Lithuania“ parodė, kiek daug jau gebame: kuriame apgalvotas mokymosi patirtis, ieškome kūrybiškų sprendimų, pasiekiame dideles auditorijas. Kartu konkursas ir pranešimai priminė, kur dar turime augti: drąsiau investuoti į technologines naujoves, geriau suprasti organizacijų problemas ir nuo pat pradžių galvoti, kaip mokymasis virs pokyčiu.
Man pačiai po renginio liko vienas svarbiausių klausimų: kaip kasdien planuojant ir įgyvendinant mokymus nepamesti iš akių to, dėl ko visa tai darome? Lengva susitelkti į turinį, terminus, platformas ir biudžetus. Kur kas sunkiau vis grįžti prie klausimo, ką šis mokymas turėtų padėti žmogui padaryti kitaip ir kokią vertę sukurs organizacijai. Norėčiau, kad šį klausimą dažniau aptartume kartu – mokymų komandos, vadovai ir kūrėjai.
Straipsnio autorė Agnė Ignotienė – e. mokymų kūrėja, mokymų efektyvumo konsultantė ir lektorė. Dirba su organizacijomis, kurios siekia ugdymą paversti apčiuopiama verte: nuo mokymosi strategijos ir kompetencijų logikos iki e. mokymų sprendimų, procesų ir veiksmingumo vertinimo. Agnė yra metinio tyrimo „Mokymų planai ir prioritetai Lietuvoje“ (MPP) sumanytoja.
Komentarai